JADVYGOS KARINAUSKYTĖS – KAUNECKIENĖS unikalios laiškų knygos „Laiškai mylimajam“ pristatymas

ŽMOGIŠKUMO PERLAS  

Laiškai kaip paukščiai – jie skrenda... Atskrido laiškas, išskraidinau laiškelį, pasiklydo laiškas... – sako žmonės. O juk seniai seniai juos skraidino paukščiai... nešė žirgai /.../

Mūsų dienomis, kai iškilusi reali grėsmė prarasti žmogiškumo esmę, kai žmogų sparčiai ėda virtualumas, vartotojiškumas, valdiškumas ir kiti besočiai slibinai,– tokia Laiškų knyga yra tarsi priešnuodis tiems pavojams, yra tarsi sparnai: pakilti virš visuomenės, civilizacijos ydų ir blogybių – pakilti ir išlikti... padedantys išsaugoti žmogiškumą /.../

Gal ir po daugelio metų skaitantys šią Knygą supras ją esant tikrą humanistikos perlą: parodantį, kas yra Žmogus, kaip gyvenasi šioje Žemėje... – dažnai sunkiai, skausmingai, su daug liūdesio... ir laimės /.../                                                     Margarita Lužytė, rašytoja   

Iš kur ši trapi Moteris turėjo tiek gerumo, švelnumo, stiprybės ir meilės? Iš kur Ji pati visko sėmėsi, kad galėjo taip dosniai dalintis? Skaitau laiškus ir stebiuosi. Jos pačios gyvenimas nelepino. Kaip Ji galėjo taip dosniai dalinti, kai širdis pilna nerimo, rūpesčių, abejonių, kai akis užplūsta ašaros. Iš kur tiek dvasios stiprybės, šviesos, pagarbos ir meilės? Kaip Ji sugebėjo suderinti kitiems skleidžiamą gėrį ir nerimą savyje?
Laiškuose atsiskleidžia jautri, trapi ir kartu stipri, drąsi Asmenybė. Hubertai, Jūs labai laimingas Žmogus, kuriam teko didelė Laimė būti šalia Jadvygos. Ačiū jums.

Stanislava Staškuvienė, pedagogė          

Gal kas ir nustebs mano išvada, bet jų širdžių muzika, užrašyta gimtosios kalbos raidėmis – tai tarytum spirale kylanti aukštyn nemirtingoji Mocarto muzika, kurioje ir begalinis grožis, ir nepaprasto gilumo mintys, ir niekada nemirštančios  Meilės simfonija. Hubertas ir Jadvyga sugrojo nemarų himną Gyvenimui ir Meilei.

Dalė Sviderskienė, literatūrologė

JUK  ŽYDI NEUŽMIRŠTUOLĖS....       

 Ištraukos iš Jadvygos laiškų

* Išbraidžiau pievą, bet žiedų neskyniau. Mačiau prie upelio neužmirštuoles. Jos žydėjo vienišos – purve. Bet tokios gražios!.. norėjosi jas išbučiuoti ašarotom akim... Ak, simbolis mano širdies!.. Atstumtos, užmirštos upelio purve, o žada neužmiršimą ir švelnią meilę kažkam... O kam? Gal upeliui, kurs teka pro šalį?.., gal pilkam debesėliui, kurs greitai pravirks?..,  gal?...

* Po mano menės langais jau byra vyšnių žiedai. Žemė nuo jų balta, balta. Net nebeaišku, ar dabar žiema, ar pavasaris.Vyturėli, parskrisk. Tai nesvarbu, kad vyšnių žiedai nubyrėjo. Juk žydi neužmirštuolės. Jos sveikins Tave /.../

* Buvau S. Nėries poezijos šventėje. Pajutau tikrąją šventę. Pajutau didelės meilės dar didesnę prasmę, galią... Suliejau aš savąją ir skridau į padanges. Suliejau jos skausmą – kritau bedugnėn. Ir buvau kartu – pritrenkta, apstulbinta, sutapusi, suaugusi... Atitiko mano šios dienos ir džiaugsmą, ir skausmą...