Pastato istorija
Vilniaus mokytojų namai
EN

Pastato istorija

408 posesija. Vilniaus mokytojų namų pastato istorija
Antanas Rimvydas Čaplinskas,
istorikas


1988 m. - iki dabar

Kvartalas, kuriame yra Vilniaus mokytojų namai, istorikų beveik netyrinėtas. Lietuvos valstybės istorijos archyve dokumentų apie 408 posesiją vos vienas kitas, jų medžiaga neišsami, fragmentiška, nereikšminga, dažniausiai fiksuojanti nedidelius pastato pertvarkymus. Priėmus naują Archyvų įstatymo redakciją, visa istorinė tarpukario medžiaga įslaptinta ir tyrėjams neprieinama. Laimei, 1981 m. Paminklų restauravimo instituto užsakymu Elena Urbonienė parengė Vilniaus g. 39/6 pastato studiją. Ji leidžia apžvelgti, tegul ir fragmentiškai, architektūrinę Mokytojų namų istoriją.

Mokytojų namų pastatas stovi teritorijoje, kurią dar XVI a. pradžioje juosė miesto gynybinė siena. Manoma, kad tuo metu čia jau gyventa žmonių, stovėjo kažkokie gyvenamieji pastatai. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose jie pirmą kartą paminėti tik XVII a. pabaigoje.

1690 m. Padūmės rejestre minimi namai tikriausiai buvo mediniai, nes apibūdinami kaip dom, o ne kaip kamienica, kas reikštų mūrinį namą. Jie priklausė Mykolui Ferencui Bartkevičiui ir Ukmergės žemės teisėjo Lauryno Mykolo Počobuto Odlanickio, mirusio 1689 m., našlei Kotrynai Tiškevičiūtei-Pačobutienei. Jos namas, kaip teigiama rejestre, anksčiau priklausė Kopustinskiui (Kopuscinski), o aprašomuoju metu jį buvo išsinuomojęs neįvardytas žydas.


1946 - 1988 m.

Vėliau beveik visą šimtmetį nesama duomenų nei apie pastatus, nei apie jų savininkus. Tik XVIII a. trečiajame dešimtmetyje sudarytas Fiurstenhofo planas rodo, kad čia susiformavusiame pasienio kvartale didesnių mūrinių pastatų nėra. Tai patvirtina ir magistrato dokumentai. 1753 m. Padūmės  rejestre minimi tik Bartkevičiaus ir Pačobuto namai. Šalia jų buvęs laisvas žemės plotas vadinamas dykviete (pustka). Počobuto name, kaip ir anksčiau, vienas nuomininkas. Taigi per šešiasdešimt trejus metus kvartale mažai kas tepasikeitė – tie patys savininkai ir vienas nuomininkas.

XVIII a. pabaigoje prie pat gynybinės sienos susiformavo didelė posesija, pažymėta 408 numeriu. Jos vakarinė ir šiaurinė ribos sutapo su buvusia miesto gynybine siena. Tai vėliau patvirtino archeologiniai tyrimai.

Pirmą kartą 408 posesijos užstatymą matome 1808 m. Vilniaus miesto plane, sudarytame jau nugriovus miesto gynybinę sieną. Plane prie Vilniaus gatvės pavaizduotas didelis mūrinis pastatas su nelygiais flygeliais galuose. Šiaurinėje jo pusėje – Vingrės (Kačergos) upelis su tilteliu per jį, kadaise buvęs kitapus Vilijos vartų.

Šis pastatas, ko gera, statytas XVIII a. viduryje ar antrojoje pusėje. Apie tai galime spręsti iš Ašmenos pavieto maršalkos Juozapo Oskierkos 1776 m. dovanojimo rašto, kuriuo jis su žmona savo vaikams paskiria namą netoli Vilijos vartų, priešais Šv. Kotrynos bažnyčią. Sau senieji Oskierkos pasilieka priešais jų rūmus esantį kitą mūrinį namą su sklypu – būtent pastatą, stovėjusį dabartinių Mokytojų namų vietoje. Senieji Oskierkų rūmai, kaip žinoma, buvo kitoje Klaipėdos gatvės pusėje. (Juose 1785 m. buvo įsikūręs pirmasis Vilniuje viešas teatras, vadovaujamas Vaitiekaus Boguslavskio. Per Antrąjį pasaulinį karą rūmai nukentėjo ir vėliau buvo nugriauti.)

Sprendžiant iš dovanojimo akto, Oskierkų namas 408 posesijoje pastatytas dar prieš 1776 m., tačiau kas jį statydinosi – Juozapas ar jo tėvas Martynas Teodoras, - žinių nėra. Beje, pats Juozapas Oskierka netrukus – 1777 m. – miršta. Pastatas, kaip manoma, atitenka jo sūnui, taip pat Juozapui.

1790 m. namas vis dar priklauso Juozapui Oskierkai, tačiau neilgai – po kelerių metų jis atitenka Bukšoms. Nors tiesioginių nuorodų dokumentuose trūksta, galima spėti, kad Bukšos buvę prūsų kilmės Vilniaus miesto prezidento Jono Bukšos giminaičiai.

1796 m. Marija Bukšienė namą užrašo savo septyniems vaikams. Tačiau, kaip manoma, paveldėtojams susitarus, jis atitenka vyriausiajam sūnui Danieliui Bukšai. Iš 1806 m. sudaryto namų savininkų sąrašo paaiškėja, kad Danieliaus Bukšos namas 408 posesijoje yra didelis, geras, priskirtas pirmosios klasės namų grupei. Pastate 25 dideli ir 9 maži kambariai, šildomi 25 koklinėmis krosnimis. Kieme – didelės arklidės dvidešimčiai arklių.

Apie 1812 m. prasiskolinusio Danieliaus Bukšos turtas buvo aprašytas. Jam priklausantys Vilniaus gatvės namai 408 ir 703 posesijose atiteko magistratui. Keletą dešimtmečių jie buvo nuomojami, iš gautų pajamų dengiamos Danieliaus Bukšos skolos. Miesto valdžia Bukšų šeimos iš namų nevarė. Išlikę dokumentai liudija, kad namų administratoriais magistratas nuolat skirdavo Danieliaus Bukšos brolius arba jų giminaičius.

Atskirus butus, vadinamus apartamentais, kambarius, ūkines patalpas nuomojosi valdininkai, kariškiai, aukšto luomo žmonės. Paminėtina, kad Danieliaus Bukšos name Vilniaus ir Klaipėdos gatvių kampe, gyveno Napoleono armijos pulkininkas, Garbės legiono karininko kryžiaus kavalierius, Vilniaus pavieto bajorų maršalka Mikalojus Abramavičius. Jo vardu – „ulica Abramowicziwska“ – kurį laiką buvo vadinama Klaipėdos gatvė.

XIX a. pradžioje Danieliaus Bukšos name kurį laiką gyveno kunigaikštienė Liudvika Radvilienė, Lenkijos armijos generolas, 1794 ir 1831 m. sukilimų dalyvis grafas Pranciškus Ksaveras Nesialovskis ir kt.

XIX a. inventoriai rodo, kad šis namas buvo vienas geriausiai įrengtų Vilniuje. Dviaukštis, dengtas čerpėmis, dauguma fasado langų iš gatvės pusės dvigubi, su užuolaidomis ir filinginėmis langinėmis. Kambarius šildė spalvingos koklinės krosnys. Grindys medinės, kai kuriuose kambariuose parketas. Kambarių sienos dažytos įvairiomis spalvomis. Namo fasadas 1812 m. buvo rožinės spalvos. Kieme įrengtas šulinys, vandens siurblys, didelė išvietė.

Kaip rodo aprašymai, kambariai buvo apstatyti turtingai ir puošniai. Minima daugybė stalų, staliukų, fotelių, kėdžių, sofų, kušečių, lovų, komodų ir spintų. Baldai apmušti audiniais ir oda, paauksuoti.

Apie 1830 m. miesto valdžios administruojamą Danieliaus Bukšos namą planuota perduoti karo ligoninei, bet vėliau šio sumanymo atsisakyta. Maždaug 1848 m. dalis namo išnuomota miesto policijai.

Magistratas ne tik prižiūrėjo namą, bet ir ėmėsi statybų. Buvo pašalinti mediniai statiniai, naujais mūriniais korpusais apstatytas kiemas. Vilniaus civilinio teismo rūmams leidus, 1839 m. magistratas užsakė gubernijos architektui K. Gregotavičiui namo dalies remonto projektą. Turėjo būti suremontuota ir pagražinta išnuomoti skirta pastato dalis – pagrindinis korpusas be flygelių.

IXI a. pabaigoje, prieš 1880 m., keletą dešimtmečių magistrato valdytas pastatas atiteko naujai savininkei – Evelinai Poviatanskajai. Abu pastato flygeliai tuomet jau buvo mūriniai ir tęsėsi iki vakarinio valdos galo. Pietinis flygelis prie Klaipėdos gatvės buvo dviaukštis, šiaurinis – vieno aukšto. Vakarinėje pusėje, tarp minėtų flygelių galų, bet su jais dar nesujungtas, stovėjo dviaukštis mūrinis pastatas. Taigi prieš 1880 m. visi posesiją juosiantys pastatai jau buvo mūriniai.

Kažkuriuo metu, greičiausiai dar XIX a. pabaigoje, 408 posesija atiteko Jonui Petraškevičiui. 1901 m. jo namo pirmajame aukšte buvo 35 gyvenamosios patalpos, antrajame – 38 kambariai. Veikė nemažai įvairių parduotuvių, raštinių, sandėlių, žydų mokykla. Pastate įsikūrusioje spaustuvėje 1904 – 1906 m. buvo spausdinamos „Vilniaus žinios“ – pirmasis lietuviškas dienraštis, redaguojamas Petro Vileišio.

Dabartinį vaizdą Vilniaus g. 39/6 namas įgijo po 1907 m. rekonstrukcijos. Pagal karo inžinieriaus pulkininko Aleksandro Antonavičiaus projektą turėjo būti įrengti rūsiai, perstatytos krosnys, pakeisti langai ir durys, užstatytas trečiasis, kai kur ir ketvirtasis aukštai. Pirmajame aukšte buvo numatyta įrengti parduotuves, ketvirtajame – fotoateljė. Taip pat nutarta perprojektuoti namo fasadą. Darbų pradžią suvėlino namo prijungimas prie kanalizacijos.

Namo pertvarkymo darbai, kuriems vadovavo projekto autorius A. Antonavičius, vyko 1907 – 1909 m. Tuo metu namą jau valdė Jono Petraškevičiaus našlė Teklė Petraškevičienė. Valdą sudarė 500,7 kvadratinio sieksnio užstatytos žemės ir didelis 217,55 kvadratinio sieksnio kiemas. Po rekonstrukcijų name buvo daugiau kaip 150 kambarių. Čia įsikūrė dvi privačios – N. Vinogradovo ir M. Vinogradovos – berniukų ir mergaičių gimnazijos, žydų mokykla, veikė leidyklos „Kopejka“ knygynas, vienuolika parduotuvių ir lenkų gimnastikos draugovė „Sakalas“. Ji naudojosi 14 × 4 sieksnių (30,5 × 8,72 m.) ploto sale su elektriniu apšvietimu, galerija ir estrada.

Per karą beveik nenukentėjęs pastatas sovietmečiu buvo paskirtas Vilniaus miesto aukštajai partinei mokyklai. Čia taip pat veikė prenumeruojamų leidinių knygynas, ryšių skyrius. Iš Klaipėdos gatvės pusės buvo Vilniaus aukštųjų mokyklų poliklinikos skyrius.

Pradėjus pastato restauravimo darbus (projekto autorė Dalia Drėmienė), susirūpinta išsaugoti ir miesto gynybinės sienos likučius. 1987 m. architektas Žibartas Simonavičius parengė gynybinės sienos restauravimo projektą, pagal kurį vakarinėje pastato dalyje, iš kiemo pusės, atidengtas sienos fragmentas.

1988 m. restauruoto Vilniaus g. 39/6 pastato šeimininku tapo Vilniaus mokytojų namai. Dabar jau jie tęsia 408 posesijos istoriją.

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį: