Ieva Narkutė LAISVĖ

Apie žmonių (ne)laisvę 

Ieva Narkutė 

Kai buvau paauglė, svarbiausia laisvės išraiška man atrodė galėjimas kerzinius batus avėti vidury vasaros ir įsiverti į lūpą auskarą. Negali paneigti - laisvė gi tai, tiesa? Vėliau džiaugiausi, galėdama laisvai rinktis studijas. Kai Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės, man buvo 20. Ir su kokiu saldumu aš keliavau per tas atviras sienas! 

Metai bėgo ir mano laisvė plėtėsi, įgavo vis daugiau spalvų ir niuansų. Teko išmokti ir pamokas apie kitų žmonių laisvę bei jos santykį su manaja.

Išmokti, kad visada esame laisvi apkabinti, laisvi mylėti, laisvi gerbti ir saugoti. Ne tik vienas kitą, bet ir savo šalį, kalbą ir medį, augantį už lango. 

Dabar, augindama dukrą, suprantu, jog žmonių laisvė, vis dėlto, nėra begalinė. Mes nesame laisvi nuo savo prigimties, kuri trokšta prisilietimo, artumos ir švelnumo. Viso to trūkumui mes mažiausiai pakantūs, nes mūsų siela reikalauja to kasdien ir, pageidautina, didelėm dozėm. Bet tai vienintelė nelaisvė, kuriai mes sutverti.

Visa kita- mūsų žodžiai, mūsų mintys, svajonės ir veiksmai - jie tebūna laisvi. Kaip tos besiplaikstančios trispalvės.

Man atrodo, kad žmogus, nemylintis savo Tėvynės, nesugebės giliai pamilti ir kito žmogaus. Tad kalba apie patriotiškumą man čia ir baigiasi. Iš meilės savo šaliai geriau eisiu dainuoti. Vasario 16 dieną Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.

http://www.tiketa.lt/LT/ieva_narkute_laisve_15926