Vilniaus mokytojų namai
EN

Labdaros renginys-koncertas „Padėkime savo mažiesiems draugams“


VMN Didžioji salė
Ketvirtadienis
Spalio 4 d.
18.30 val.

           Maloniai kviečiu Jus atvykti į renginį, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į pasiaukojantį darbą, kurį atlieka gyvūnų prieglaudose dirbantys žmonės. Tai bus pasakojimas apie meilę ir užuojautą, apie žiaurumą ir cinizmą, apie žmogaus ir gyvūnų santykius bei gebėjimą gyventi kartu.

Kas mane paskatino imtis šios iniciatyvos? Šių metų vasario 8 dieną aplankiau  gyvūnų prieglaudą „Lesė“, įsikūrusią netoli Kauno. Apie „Lesę“ šiek tiek žinojau iš trumpos  informacijos spaudoje bei iš savo dukters Paulinos, kuri  ten lankėsi, norėdama rasti gyvūnėlį, kurį galėtų padovanoti savo broliui Dainiui gimtadienio proga.

Paulina pasirinko ir parvežė iš prieglaudos nedidelį katinuką, suluošinta kojyte, išsigandusį, pusiau nuskustu kailiuku, bet labai draugišką ir mielą. Daugiau nei  dvi savaites po avarijos merdėjęs gyvūnas, veterinarės žodžiais, turėjo būti užmigdytas. Tik prieglaudos vadovės Eglės Baležentienės kantrybės ir meilės dėka, katinėlis po sunkios avarijos atsigavo. Labiausiai globojamas mano sūnaus Dainiaus dabar jis žavus, visų mylimas ir gerbiamas katinas Rikis. Kartais stebiuosi, kaip toks mažas gyvūnėlis gali tapti vaistu nuo blogos nuotaikos, negerų minčių, kaip jis sugeba katiniškai paguosti ir nuraminti.

Kodėl aš rašau apie gyvūnų globą, apie prieglaudas, kai pas mus tiek nelaimingų vaikų, senelių, ligonių? Kiekvienas nori gyventi, kiekvienam yra paskirtis šioje žemėje, todėl norisi papasakoti apie žmogiškumą ir kartais nepaaiškinamą pašaukimą visą savo laisvalaikį, savo jėgas ir laiką  skirti gyvybėms gelbėti. Mane labiausiai sujaudino prieglaudos vadovės Eglės žodžiai:“ Aš neskirstau gyvybių – kiek galiu tiek padedu, gydau, gelbėju“.

Anksčiau man atrodė, kad gyvūnų prieglauda, tai – katės ir šunys. Tiesiog netekau žado kai  Eglė, (taip norisi šią  žavią moterį vadinti Eglute) rūpinasi visais gyvais padarais. Ji man parodė terariume esantį  apdegusį pitoną, kelias gyvates, kurių dėl įvairiausių priežasčių atsisakė jų šeimininkai. Šie gyvūnai tikriausiai mažiausiai turi vilties, kad bus paimti iš prieglaudos, o tai reiškia - užbaigs savo gyvenimą „Lesėje“.

Prieglaudoje mačiau keletą varnų, negalinčių skraidyti dėl sulaužytų sparnų, baltus balandžius, kurie išgąsdinti vestuvių pokylių triukšmo neberado kelio namo, gandrus, nebeišskridusius dėl įvairų traumų. Vienas gandras - visiškai juodas, nes buvo pakliuvęs į mazutą. Dabar jis gydomas ir po vieną plunksnelę prausiamas. Sužavėjo simpatiškos pelėdos, jau nebesugebančios gyventi laisvėje. Atskirame narve glaudžiasi avarijos metu sužalotos stirnos, triušiai, vieną iš jų rado automobilių stovėjimo aikštelėje, paliktą likimo valiai. Kamputyje glaudėsi vietnamietiška kiaulė, išvengusi nemalonios galimybės atsidurti ant šventinio stalo. Negalėjau sulaikyti ašarų kai pamačiau su kokia meile prie Eglutės bėga, vos išgirdę jos balsą, akli šunys.                                        

Gyvūnų neapgausi. Tai reiškia, kad ne vieną kartą ji su kiekvienu pabendravo, paglostė, rado gerą žodį. Įdomiausia tai, kad visi gyvūnai turi vardus ir atsiliepia šaukiami.

Šiuo metu prieglaudoje yra daugiau nei 180 gyvybių. Čia visada yra  labai daug darbo, todėl ypatingai laukiami savanoriai, ypač vaikai, nes tai, mano manymu, labai veiksminga auklėjamoji priemonė, padedanti ugdyti užuojautą ir meilę. Nepaaiškinamo žiaurumo įvykių tikrai būtų mažiau, jei vaikai nuo pat mažens būtų mokomi atsakomybės už silpnesnį, padėti, globoti ir užjausti.



Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį: